I skyrius. Ruduo prie Nemuno
Tą rytą rūkas gulėjo virš upės taip tirštai, kad net žvejai neišplaukė. Motiejus stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip pro medžius prasiskverbia pirmieji saulės spinduliai.
Jis visada mėgdavo 1rudenį, nors pats nežinojo kodėl. Galbūt dėl kvapo – drėgnos žemės, nukritusių lapų ir dūmų.
Kaimas buvo mažas, vos dvidešimt 5sodybų, išsibarsčiusių palei upę. Visi vieni kitus pažinojo, ir naujienos sklisdavo greičiau nei vėjas.
Po pietų Motiejus nuėjo į miestelį. Jis sutiko senąjį 4girininką kuris kaip visada norėjo pasišnekėti apie orą.
2